Investuoji į save ar tiesiog išleidi pinigus?

„Investuok į save.“ Tikriausiai esate šią frazę girdėjusios šimtus kartų. Investuok į savo grožį. Į savo savijautą. Į savo moteriškumą. Į savo santykius. Į savo „augimą“. Į savo sąmoningumą. Ir mes investuojame. Einame į kirpyklą. Prisiklijuojame blakstienas. Susitvarkome nagus. Nusiperkame naują rankinę. Kartais – ir tokią, ant kurios didelėmis raidėmis parašyta Gucci. Tada važiuojame į savaitgalio „savęs pažinimo“ stovyklą už 2 000 eurų. Klausomės žmogaus, kuris kažkada pats lankė panašų seminarą, o dabar jau moko kitus „atrasti savo tikrąjį potencialą“. Ir visa tai vadiname investicija į save. Bet man kyla paprastas klausimas: O kur baigiasi investicija ir prasideda tiesiog vartojimas? Nes ne kiekvienas euras, išleistas sau, yra investicija. Investicija turi sukurti būsimą vertę Jeigu nusiperku rankinę už 2 000 eurų, aš gavau rankinę. Jeigu už tuos pačius 2 000 eurų įgyju naują kompetenciją, kuri po metų leidžia man uždirbti papildomus 500 eurų per mėnesį, tai jau visai kitas sandoris. Pirmuoju atveju pinigus išleidau. Antruoju – pinigus panaudojau tam, kad padidinčiau savo būsimą pajamų potencialą. Tai nereiškia, kad rankinė yra blogai. Arba nagai. Arba kelionė. Arba SPA. Man patinka gražūs dalykai. Man patinka keliauti. Man patinka pasirūpinti savimi. Bet aš tiesiog nemanau, kad turime visa tai vadinti investicija vien todėl, kad taip skamba gražiau. Man investicija į save prasideda nuo žinių Ne nuo „gurų“. Ne nuo mistinių pažadų, kad po trijų dienų stovyklos pagaliau suprasi savo pašaukimą. Ne nuo sertifikato, kurį išduoda niekam nežinoma organizacija. Jeigu mokausi – noriu išmokti. Jeigu keliu kvalifikaciją – noriu, kad ji turėtų realią vertę. Jeigu renkuosi mokymus – noriu žinoti, ką ši investicija pakeis mano gyvenime ar profesijoje. Kartais tai bus universitetas. Kartais – profesionalus kursas. Kartais – knyga. Kartais – žmogus, iš kurio galiu išmokti. Svarbiausia ne mokymosi forma. Svarbiausia – ką po to moku, ko anksčiau nemokėjau. Kita mano investicija į save – finansinis raštingumas Man atrodo, kad moteriai vienas didžiausių dalykų, kurį ji gali padaryti dėl savo ateities, yra išmokti valdyti pinigus. Ne tik juos uždirbti. O suprasti: kiek uždirbu; kiek išleidžiu; kiek turiu sukaupti; kur laikau savo pinigus; kaip investuoju; kaip kuriu turtą; kaip pinigai gali pradėti dirbti man. Ir dar svarbiau – nepasikliauti vienu pajamų šaltiniu. Nes vienas atlyginimas ar vienas klientų srautas nėra finansinis saugumas. Finansinis saugumas atsiranda tada, kai turi rezervą, investicijų, turto ir skirtingų pajamų šaltinių. Todėl mano „investuok į save“ sąraše labai aukštai yra ir šešių mėnesių pragyvenimo išlaidų finansinė pagalvė. Tai nėra labai instagramiška. Bet labai naudinga. Ir taip – nekilnojamasis turtas taip pat gali būti investicija į save Ne kiekvienas būstas yra gera investicija. Ir ne kiekvieną būstą reikia pirkti vien todėl, kad „NT visada brangsta“. Bet gerai apgalvotas nekilnojamojo turto įsigijimas gali būti vienas iš būdų kurti savo turtą. Būstas, kurį valdai. Turtas, kurio vertė gali augti. Nuomos pajamos. Galimybė ateityje turėti papildomą pajamų šaltinį. Finansinis pagrindas, kurį kuri ne vienai dienai. Todėl man investuoti į save nėra tik atrodyti geriau, jaustis geriau ar vienai dienai pasijusti „atradus save“. Man investuoti į save reiškia tapti žmogumi, kuris po penkerių ar dešimties metų turi daugiau: žinių, kompetencijos, pinigų, turto, pasirinkimo galimybių ir laisvės. Ir galbūt tai yra pats paprasčiausias testas. Prieš išleisdama pinigus paklausk savęs: „Ar tai, ką dabar perku, po metų padarys mane turtingesnę, stipresnę, kompetentingesnę ar laisvesnę?“ Jeigu taip – galbūt tai tikrai investicija. Jeigu ne – nieko blogo. Tiesiog vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais. Kartais tai yra investicija. Kartais – malonumas. Kartais – tiesiog vartojimas. Ir visi trys pasirinkimai gyvenime yra visiškai normalūs. Tik nereikia vartojimo pardavinėti sau kaip investicijos.